Tie, kas rečiau mato mūsų Evą, dažnai sako: koks geras, koks ramus vaikas! Ji iš tikro yra neblogas vaikas, bet ir siunta, ir duodasi, ir zirzia, ir kaprizijasi, ir verkia, kaip ir visi vaikai. Bet kartais būna tokių stebuklingų akimirkų, kai ji pradeda viena sau tyliai žaisti. Apie tokį (ne visai) kasdieninį stebuklą ir gavosi 17 diena :)
Ačiū, kad užsukote.
Thursday, December 19, 2013
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
Aha, bet ziuriu daug kam taip...apie mano berniuka taip irgi sakydavo, galvoju, ateikit jus pas mane i namus, tai pamatysit kaip vaikas sienom lipa ;D O istikruju kitoj aplinkoj ramus budavo kol apsiprasdavo ;)
ReplyDeleteO Eva cia tikriausiai taip nuo eglutes sklindanti ramybe paveike ;)
Mano didysis, Rokas, taip "angeliukas" būdavo, o kiek daug streso ir įtampos su juo išgyventa... Mažasis, Rytis, angeliukas būdavo namie, o scenas rengdavo tik kur nors išvykus ir užsibuvus. Dabar abu vienodi - padykę, bet mieli vaikai, išvedantys iš kantrybės, bet kartu atnešantys daug džiaugsmo :)
ReplyDeleteŽivile, Evai reikia brolio ar sesės :P ;D
Daiva, su broliu ar sese reik paluket, atsidziaugt dar Eva :)
DeleteMano pirmasis angeliukas...neivertinau net ant kiek iki tol kol neturejom antro turbinio vaiko pries ka palyginti, vz, relatyvu.
ReplyDeleteMegaukis ramiais, tyliais momentais!